Kas yra psichoterapinė meditacija?
Psichoterapinės meditacijos metu mes atsisukame į save su atida ir atjauta, siekdami geriau suprasti savo emocijas ir už emocijų slypinčius nepatenkintus poreikius.
Kiekviena mums kylanti emocija, praneša mums apie nepatenkintą poreikį. Kai mes tiksliai žinome ko mums reikia ir to sau suteikiame, mūsų nerimą, gėdą, pyktį ir kitas intensyvias emocijas pakeičia ramybės, saugumo, pasitenkinimo ir pilnatvės jausmai. Pagrindinis psichoterapinių meditacijų tikslas yra lavinti savo gebėjimą meistriškai atpažinti savo emocijas ir poreikius, juos sau atliepti ir tokiu būdu tapti geriausiu savo draugu.
Kai mes nustojame būti savo piktomis, liūdnomis, nerimąstingomis dalimis ir pradedame būti su jomis, mes pradedame kurti autentišką gyvenimą.
Ko siekiame psichoterapine meditacija?
Psichoterapine meditacija mes mokomės savivokos ir savigydos. Šiose praktikose pateikiamais įrankiais siekiame labai gerai suprasti kur, kas ir kodėl skauda ir meistriškai atliepti savo žaizdas. Kai mes išsiugdome gebėjimą suprasti savo kentėjimo priežastis ir jas efektyviai atliepti, mes išsiugdome psichologinį lankstumą - gebėjimą priimti kasdienius žmogiškus iššūkius, per juos augti ir judėti mums svarbia linkme.
Steve Hayes ir jo kolegos atliko tyrimą, kuriame apžvelgė daugiau nei 50 tūkstančių mokslinių tyrimų, siekdami atsakyti į klausimą "Kodėl veikia psichoterapija?" Tyrimas parodė, jog psichologinis lankstumas yra pagrindinis įgūdis lemiantis mūsų emocinę gerovę ir bendrą gerbūvį. Priėmimo ir įsipareigojimo terapijos (angl. Acceptance and Commitment Therapy) išradėjas Steve Hayes sako, jog psichologinis lankstumas leidžia mums nustoti kovoti su savimi ir įgalina mus judėti mums svarbių, mūsų vertybėmis paremtų, tikslų link.
Psichologinį lankstumą mes ugdomės praktikuodami atidą (angl. mindfulness) ir atjautą (angl. self-compassion). Kai mes nustojame priešintis savo intensyviems fiziniams jutimams, intensyvioms emocijoms ar kitoms patirtims, pradedame stebėti jas su smalsumu, priimame jas kaip kenčiančius vaikus ir atliepiame jų poreikius, mes sukuriame naują, pasitikėjimu ir meile grįstą santykį su savimi.
Kaip man gali padėti psichoterapinė meditacija?
Psichoterapinė meditacija gali padėti situacijose, kai mus nubloškia intensyvūs jausmai ir užvaldo automatinės išgyvenimo strategijos. Šios praktikos padeda suprasti nerimą, pyktį, gėdą, liūdesį, perfekcionizmą, atidėliojimą, vengimą, persidirbimą, įtampą, tuštumą ir kitas bendražmogiškas patirtis. Šiose praktikose pateikiami įrankiai leidžia ne tik geriau suprasti ir išgyventi kasdienius iššūkius bet ir per juos augti.
Dažnai kasdieniame gyvenime galime blaškytis tarp chaoso ir sąstingio. Galime jaustis turintys daug idėjų, motyvuoti, tačiau mums sunku savimi tikėti, nuosekliai veikti, aiškiai mąstyti, susikaupti, išlaikyti dėmesį. Mums sunku pereiti nuo vienos veiklos prie kitos, derinti darbą su santykiais, su laisvalaikiu, su savirūpa. Pamažu galime pereiti prie įtampos, jaustis irzlūs, mus pradeda varginti intensyvi emocijų kaita, raumenų įtampa, galvos skausmai. Mums sunku prisitaikyti prie pokyčių, siekiame viską kontroliuoti, elgiamės perfekcionistiškai. Gyvenant lyg gelbstintis iš skęstančio laivo, mes pervargstame ir greitai galime nusiblokšti į sąstingio būseną. Sustojame, sustingstame, pasijaučiame tušti ir išsekę, chroniškai pervargę, nemotyvuoti, be vilties ir jėgų kurti, veikti, būti. Jaučiamės atsijungę nuo savęs, savo artimųjų ir pasaulio.
Psichoterapinės meditacijos gali padėti suprasti mus užliejančią savijautą ir užvaldantį elgesį, atrandant emocinio užtrigimo priežastis ir jas atliepiant. Kai mes pagaliau išmokstame save pajausti ir atjausti, mes išsiugdome savyje gebėjimą išbūti romiais, kasdienių iššūkių tėkmėje. Išmokstant save palaikyti, mūsų įtampos pradeda eiti koja kojon su atjauta - tiek kiek mums sunku, tiek sunkumo mes sau atliepiame.
Atidėliojimas, vengimas, perfekcionizmas, persidirbimas, persivalgymas, kontrolė, pyktis, gėda, nerimas ir kitos žmogiškos patirtys tampa ne bedugnėmis duobėmis, į kurias įkrentame valandoms, dienoms arba savaitėms, bet situacijomis per kurias mes vis geriau susipažįstame su savimi. Kiekviena intensyvie emocija tampa pranašu, kviečiančiu stabtelti, atsisukti į save ir sužinoti dar kažką naujo apie save ir apie tai, kas mums svarbu.
Praktikuodami nuosekliai, mes keičiame savo smegenis - stipriname priekinių smegenų skiltis, kurios geba atida ir atjauta apimti emocines smegenų dalis. Tokiu būdu mes išsiugdome stabilią savastį, kuri geba palaikyti mus kiekviename žingsnyje, geba išlaikyti romumą ir stabilumą, primena mums mūsų vertybes ir padeda kryptingai judėti mums svarbių tikslų link.
Kokie psichoterapinės meditacijos veikimo mechanizmai?
Jei mūsų nervų sistema formavosi trauminių patirčių (tokių kuriose jautėme nesaugumą ir vienatvę) kontekste, mes galime nuolat šokinėti tarp ramybės ir pavojaus būsenų. Vieną akimirką jaučiamės pakankamai saugiai, o kitą atsiduriame pavojaus būsenoje ir nebesugebame susireguluoti ir būti ryšyje su savimi ir kitais žmonėmis. Užuot save palaikę sudėtingose situacijose, mes save dar labiau spaudžiame, engiame, koneveikiame ir keliame sau papildomus sunkumus. Mums gali atrodyti, jog mes esame įkalinti aplinkybėse, bejėgiai kažką keisti. Tačiau neuromokslas rodo, jog mūsų savijauta priklauso ne nuo aplinkos iššūkių, bet nuo mūsų gebėjimo save palaikyti.
Susidūrus su santykių, darbo ir kitomis kasdienėmis problemomis mumyse kyla įvairios emocijos. Kai mūsų smegenyse trūksta ryšių tarp emocinių smegenų centrų ir juos atliepiančių priekinių smegenų skilčių, emocijos nuolat užlieja mūsų smegenis ir kūną, mes tampame išvargę, sutrikę, atsitraukę nuo savęs ir kitų žmonių, nuo mums svarbių veiklų.
Meditacinės praktikos padeda mums tiesiogiai keisti savo smegenis. Lavindami savo gebėjimą apimti save atida ir atjauta, mes išmokome savo priekines smegenų skiltis smalsiu ir geranorišku dėmesiu apimti savo emocinius smegenų centrus. Tokiu būdu mūsų dalys, kurios saugo skaudžiausius atsiminimus ir giliausius troškimus, pagaliau sulaukia žmogaus, kuris jas mato ir jomis rūpinasi. Mūsų smegenys su kiekviena praktika tampa vis draugiškesne vieta gyventi.
Daniel J. Siegel teigia, jog smegenų integracija yra labiausiai mūsų gerbūvį nulemiantis faktorius. Kuo labiau mes suprantame save ir savo patirtis, tuo tampriau mūsų smegenų dalys yra susijusios viena su kita. Kai mūsų smegenų dalys geba bendrauti, mes tampame atsparesni ir lankstenis, mes jaučiamės ryšyje su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu. Savo viduje mes vis dažniau patiriame ramybę, pasitenkinimą ir pilnatvę.
Psichoterapinės meditacijos remiasi Schemų terapija (angl. Schema Therapy), Vidinės šeimos sistemų terapija (angl. Internal Family Systems Therapy), Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (angl. Acceptance and Commitment Therapy), nesmurtine komunikacija (angl. Non-violent communication), polivagaline teorija (angl. Polyvagal theory), atida (angl. Mindfulness) ir atjauta (angl. Self-compassion). Šių praktikų galutinis tikslas yra padėti jums tapti geriausiu savo draugu, palaikytoju ir terapeutu.
Kas vyksta psichoterapinėje meditacijoje?
Psichoterapinės meditacijos kviečia stabtelti savo dienoje ir atsisukti į save. Dažnai dienos eigoje mes esame įpratę žvelgti į pasaulį per savo protą ir labai retai atsukame savo protą į save.
Šių praktikų metu mes apimame savo dėmesiu savo protą ir savo kūną. Praktikose naudojamos šiuolaikinės psichoterapijos technikos kviečia nuraminti smegenis, sugrįžti į savo kūną, apimti dėmesiu kylančius jausmus, atrasti už jausmų slypinčius emocinius poreikius ir juos sau atliepti.
Kai mes taikliai atrandame emocinį poreikį, kuris yra nepatenkintas ir jį patenkiname, tuomet mums atleidžia intensyvius jutimus kūne, mes geriau galime atsiminti savo vertybes ir prioritetus ir lengviau būti ir veikti pasaulyje.
Rūta Kavaliauskienė. kognityvine elgesio terapija, schemų terapija, meditacija stresui, meditacija nemigai, meditacija įtampai, meditacija nerimui, meditacija panikai, nemiga, meditacija miegui, meditacija savivertei, generalizuoto nerimo sutrikimas, Panikos priepuoliai, žema savivertė,